Dainiaus Liutkaus mintys apie Runmageddon varžybas:
Tai mano pirmasis OCR stadione. Na gerai- ne visai stadione, bet didžioji dalis trasos ir kliūčių stadione ir jo prieigose. Tačiau buvo ir pusantro kilometro pievomis ir apie 200m tvenkiniu. Visus tuos 200m reikėjo nešti padangą iki pusės panirus, maloniai gaivinančiame pavasario vandenyje.
Bet apie varžybas šiek tiek vėliau, dabar apie kelionę į jas.Kelionė nebuvo liūdna. Pilnas ekipažas iš 7 žmonių. Aš, Sandra ir 5 vaikai. Iki Vroclavo 11valandų kelio. Pajudame anksti ryte. Sklandžiai kertame Lenkijos sieną ir judame link tikslo. Varšuvoje papuolame į nedidelį kamštį, bet jį pravažiavus laukia puiki autostrada iki Vroclavo.
Pirmas didelis iššūkis buvo surasti butą kurį išsinuomavome. Butas miesto centre- pėščiųjų gatvėje. Automobilį priparkuoti vietos nėra. Radau vieną vietą, bet labai jau mažas tarpelis. Tačiau aš iššūkius mėgstu. Automobilį parkavau 5 minutes, tačiau tai buvo pats mažiausias tarpas į kurį esu prisiparkavęs. 7cm iš priekio ir tiek pat iš galo.
Įsikūrę laikinuose namuose, važiuojame pasiimti dalyvių paketų, pasidaryti priešvaržybinę treniruotę ir apžiūrėti trasą ir kliūtis. Įėjus į stadioną nustebina jo tribūnų aukštis. Pereina smagus šiurpuliukas kai pagalvoju, kad rytoj reikės tais laiptais kilti ir leistis 10 kartų. Kaip jau minėjau- iššūkius aš mėgstu.
Dilema- kokius kedus pasirinkti varžyboms. Ar skirtus bekeliai, ar asfaltui. Nes didžioji dauguma trasos bus asfaltu ir betonu, tačiau su plentiniais kedais bėgti šlapiomis pievomis, šlaitais ir vandeniu yra sudėtinga. Nusprendžiu, kad naudosime bekelės batus. Šis sprendimas pasiteisino. Grįžtame į namus, vakarienė, daiktų susidėjimas ir poilsis. Tačiau poilsio buvo mažai, nes mano startas 7:20 ryte, starto vietoje reikia būti 6:00. Naktį miegu tik 3 valandas (iššūkius aš mėgstu).
Varžybų rytas, pasipuošiame komandine apranga, pažadiname vaikus, susinešame daiktus į automobilį ir judame į Vroclavo stadioną. Rytas lietingas, keli laipsniai šilumos. Suprantu, kad varžybos bus sudėtingos dėl šlapių, slidžių kliūčių. Pasidarau gerą apšilimą ir jau stoviu prie starto zonos. Į starto zoną dalyvius kviečia pavardėmis, pamini kokiai komandai atstovauju. Labai smagu girdėti OCR Baltic warriors (vėliau dažnai lenkai jį girdėjo).
Sandra ir vaikučiai mane išlydi apkabindami ir palinkėdami sėkmės. Mintyse sakau sau, kad padaryaiu viską, kad jie manimi galėtų didžiuotis. Šie žmonės yra didžiausia mano motyvacija.
Prieš startą, kaip visada sukalbu savo maldą Visatai. Aš jau pasiruošęs- liūto rėžimas įjungtas.Startuojame su smėlio maišais ant pečių. Keletas “sprinterių” išsiveržia į priekį, tačiau po keliolikos metrų aš jau priekyje. Su maišais reikia užbėgti į ketvirtą aukštą, pabėgti kelis šimtus metrų ir vėl nusileisti. Toliau trasa eina stadiono tribūnomis ir laiptukais aukštyn- žemyn.
Laikant gerą tempą įveikinėju vieną po kitos kliūtis, keli varžovai dar bando nuo manęs neatsilikti. Pasivyti manęs aš jiems neleidžiu. Įveikus du kilometrus trasa pasuka į pievas. Grandininių kopėčių kliūtis įveikta be problemų. Toliau keletas kalniukų ir monkeybar kliūtis. Ją įveikinėdamas padarau klaidelę kuri man kainavo kelias sekundes. Blogai apskaičiavau kaip greičiau perdėti rankas. Ją įveikus laukia komandoso siena- 4metrų aukščio siena kurią reikia įveikti su virvės pagalba. Juokų darbas. Po jos smagioji dalis- pasiėmi padangą ir brendi į tvenkinį.
Atbėginėdamas prie šios kliūties jau iš tolo teisėjo klausiau ar imti vieną padangą, ar dvi. Smagu kai teisėjas atsakė “one Dainius”- jau esu gerai pažystamas Lenkijoje ne tik varžovams, bet ir teisėjams. Vanduo “maloniai atgaivina kojų raumenis, kurie gerai padirbėjo stadiono laiptukais. Įveikus šią kliūtį tenka du kartus šliaužti į kalniuką po spygliuota viela. Pastebiu, kad brisdamas vandeniu padidinau savo atotrūkį nuo varžovų. Dabar turiu apie 30s persvarą.Vėl grįžtu į stadiono prieigas.
Pirma kiek sudėtingesnė kliūtis. Ją vadinu DNR- du spirale susukti besisukantys vamzdžiai. Šiai kliūčiai buvau pasiruošęs sausas pirštines, nes žinau, kad lietui lyjant ji būna labai slidi. Bėgdamas bandau apsimauti pirštines, tačiau ant šlapių rankų labai sunku jas užsimauti. Sugaištu papildomai 10s tai darydamas. Apsimovus vieną pirštinę nusprendžiu laiko negaišti ir įveikinėti kliūtį su viena plika ranka, o kita su pirštine. Kaip tyčia pirštinė buvo ant tos rankos ant kurios buvo mažiau reikalinga. Kliūčiai įveikti reikėjo daug pastangų, tačiau viskas pavyko puikiai. Vėl grįžimas į stadioną ir vėl laiptukai- kliūtys- laiptukai.
Paskutinius du užbėgimus į viršų jau smagiai degė šlaunys. Bėgant laiptais pasirinkau taktiką bėgti kas du laiptus mažais žingsniais, o nusileidinėjant ilsėtis tam, kad vėl galėčiau bėgti į viršų, o užbėgęs iš karto galėčiau spurtuoti su neužkaltais raumenimis. Varžovų taktika buvo kitokia: į apačią lėkdavo strimgalviais, taip sumažindami mano pranašumą, tačiau į viršų lipo dideliais žingsniai per tris ar keturis laiptus, taip užkaldami raumenis, o užlipę į viršų tiesiojoje nesugebėdavo iškarto pradėti bėgti greitai. Laiptai baigti. Dabar laukia paskutinės dvylika kliūčių.
Vieną po kitos jas įveikinėju be problemų- sklandžiai. Įbėgus į finalinę zoną mane pasitinka mano geriausia palaikymo komanda šiose varžybose vaikai! Justinas, Eimantas, Indrė, Lėja ir Luka motyvuojančiai ragina mane ir džiaugsmingai man praneša, jog bėgu pirmas. Prieš akis sudėtingiausia varžybų kliūtis- besisupantis monkeybar kombinuotas su “ežiu” ežys tai besisukantis vamzdis su iš šonų privirintais kitais vamzdžiais už kurių reikia laikytis ir įveikti kliūtį. Pirma rungties dalis įveikta keliais grįbšniais.
Paėmus už ežio spyglių supratau, kad bus neįmanoma jos įveikti greituoju būdu su swingu. Tenka naudoti archajišką būdą- periminėti po vieną ežio spyglį prisitraukus iš bicepso. Rankos slysta, tačiau aš nepasiduodu sukaupiu visas jėgas ir lėtai, bet užtikrintai įveikiu kliūtį.Kai bėgi pirmas lietingose varžybose, tai gauni sudėtingiausiomis sąlygomis įveikti kliūtis. Kuo daugiau dalyvių jas jau būna įveikę, tuo jos būna sausesnės- jau nuvalytos. Daug elito grupės dalyvių strigo prie šios kliūties, negalėdami jos įveikti.Įveikus “ežį” supratau, kad liko tik formalumas- įveikti likusias tris kliūtis ir aš jau nugalėtojas.
Multirig kliūtis- vamzdis pakabintas ant grandinių ir už jo žiedai. Žiedais einu atsargiai, neskubėdamas. Priešpaskutinė kliūtis tai vandens konteineris pilnas ledo. Šoku kuo toliau, kad reiktų mažiau stumtis pro ledus. Finalinė kliūtis- pralindimas pro padangas kurios yra suvertos ant metalinio vamzdžio. Tikrai reikia pasistengti norint pro jas prasigrūsti. Šią kliūtį aš juokaudamas vadinu “OCR atleto gimimas”, nes žiūrint iš priekio atrodo, kad iš niekur išlenda sportininkas ir tikrai nelengvai išlenda Finišuoju triumfuodamas Geras jaismas nugalėti.
Atsikvėpęs, papozavęs fotografams ir davęs trumpą interviu, skubu persirengti šlapius rūbus ir trasoje palaikyti Sandros. Sandra šaunuolė, nes įveikė visas kliūtis ir iškovojo 5-ą vietą. Gavo daug patirties kuri pravers didesniems tikslams pasiekti.
Bet tai dar nevisi startai. Laikas jaunimui. Visi vaikai puikiai pasirodė savo bėgimuose. Žavėjausi jų kovingumu ir tomis degančiomis akimis kurias turiu ir aš. Eimantas atidavė visas jėgas ir įveikęs visas kliūtis buvo pirmasis.Indrė nustebino kai nė negalvodama brido į šaltą pelkę WOW.Justinas – parodė tvirtą charakterį ir įveikinėjo kliūtis tol kol įveikė.Luka skuodė kaip vėjas ir buvo pirma tarp mergaičių savo grupėje.Lėja padarius didelę pažangą, tiesiog praskrido žiedais. Visi vaikai tikri šaunuoliai. Auga gera pamaina.
Apdovanojimų ceremonijoje vedėjas maloniai nustebino, kai aš stovėdamas, su komandos trispalve ant aukščiausio apdovanojimų laiptelio, išgirdau jį skaitant lietuviškai ” ir eilinį kartą Lietuvos karys laimėjo, iškovojo dar vieną taurę savo lentynoje”. Tai labai paglostė širdį. Bet tai dar ne visos pergalės. Organizatoriai pristatė naują kliūtį kurią planuoja įtraukti į varžybas.
Skelbė varžybas- kas grečiausiai įveiks šią kliūtį. Trys vienas po kito einantys besisukantys šešiakampiai su siauromis briaunomis įsikibti pirštams. Spėkit kas padarė rekordą. Atspėjot- taip tai aš.
Kliūtį, kurią sugebėjo įveikti maždaug pusė bandžiusiųjų aš įveikiau per 3.15s, o paskui atėjęs atsiimti rėmėjų įsteigto prizo, savo laiką dar pagerinau iki 2.62s. Ačiū komandos draugams ir artimiesiems palaikiusiems nuotoliniu būdu
Dainius Liutkus
0 Comments