Savo pirmo karto nepamiršiu niekada!
Pirmą kartą dalyvavau ekstremalaus bėgimo su kliūtimis varžybose ir tam pirmam kartui pasirinkau Alfa run! Prieš nuspręndžiant dalyvauti nežinojau ko tikėtis. O Alfa run metu tiesiog bėgau, šypsojaus, juokavau pati su savimi, o įveikus kiekvieną kliūtį tyliai mintyse galvojau ,,pasirodo galiu, man pavyko!”
Ruoštis šiam bėgimui pradėjau visiškai nuo nulio. Kai sugalvojau, kad dalyvausiu, buvo žiemos pabaiga. Iki renginio buvo likę gal 4 mėnesiai. Niekada nesportavau ir niekada nemėgau bėgioti, gaudavau ,,pompą” po pirmų 100 metrų

😃

Kartą pakvietė OCR Baltic Warriors į nemokamą treniruotę išmėgint, pabandyt, pažiūrėt kas tai per sportas. Bėgau šalia komandos narių ir galvojau ,,NE MAN… TIKRAI ČIA NE MAN…” puškavau kaip garvežys ir žiopčiojau kaip žuvis. Tada pasirodė, kad čia dar ne viskas! Yra dar užduočių! Aišku, kad neatlikau nei vienos!

🙈

Taip ir baigės treniruotė, o aš tada tyliai atsisėdus į mašiną parvažiavau namo. O namie pagalvojau ,,nepasiduosiu, pabandysiu dar kartą”.
Tada ir prasidėjo mano pasiruošimas.
Mažais žingsneliais. Pradėjau kabėti ant skersinio, pirmi iššukiai buvo iškabėti bent 10 sekundžių, tada nubėgti 200 metrų… ir taip po truputį, po truputį…

Prieš vakar dienos startą labai jaudinausi, nerimavau, kad neįveiksiu kliūčių, bet su lyg pirmu žingsiu už starto linijos, jaudulys pasiliko apšilimo aikštelėje. Labiausiai įsimintinos kliūtys buvo ,,ledynmetis” kai reikėjo panerti į ledo luitų primėtytą vandenį, ,,labirintas” kai maniau, kad netilpsiu pralysti pro apačia rąstų, bet labiausiai bijojau lįsti po veikiančiu tanku. Kai pribėgus šią kliūtį pamačiau kokie jie dideli ir kaip garsiai dirba galvojau viskas! Bet pradėjus šliaužti po tanku, kelio atgal nebebuvo, o mane paskatino kliūtį įveikti greičiau – tankistui pagazavus tą monstrą man virš galvos! Tada moviau kaip strėlė. O išlindus lauk juokiausi pati iš savęs, kokia juokinga buvo mano baimė. Sunkiausios kliūtys buvo milžinų siena, olimpas ir aišku beždžioniu takas. Nors ruošiausi ir treniravau rankas, vis gi beždžionių take nuslydau žemyn į vandenį ir teko daryti pritūpimus, kurie atėmė jegų prieš sekančią kliūtį.

Aišku smagiausia buvo paskutinė kliūtis, užlipus aukštyn metaliniais vamzdžiais ir nučiuožti virve žemyn! O tada išvydau finišo liniją ir tiesiog užplūdo jėgos!


Po vakar dienos pasirodo, kad galiu nubėgti 5 km, įveiktį daugiau nei 2 dešimtis kliūčių!
Bendroj lentelėj nebuvau pirma, bet tai buvo mano ASMENINĖ pergalė prieš save, prieš tą Dovilę, kuri prieš pusę metų sakė, kad čia ne tau. NE. PASIRODO TAI MAN. ČIA KAIP TIK MAN.
Labai džiaugiuosiu, kad tada nepasidaviau, užsispyriau ir nenuleidau rankų.


2 Comments

Tadas · 2020-07-15 at 10:49

Aš tai žaviuosi! Ir gerokai labiau nei mūsų greičiausiais. Šaunuolė, Dovile! Dvigubai: ir kad išdrįsai ir kad pasidalinai potyriais po pirmo bėgimo. 🙂

Arūnė · 2020-07-15 at 13:13

Wow!!! Kažkur man tai girdėta, “aš tai negaliu bėgti” ir panašiai. Ir kokie mes skirtingi – tavo išvardintos baimės kliūtys nekėlė jokių emocijų, o va kai reikėjo šokti nuo 2m aukščio į vandenį meditavau ten atsisėdus gal 5 min 🙂 šiemet žiūrėjau ir nesupratau o ko aš tada bijojau….
Sveikinu su puikia pradžia!

Leave a Reply to Arūnė Cancel reply