Aš esu iš tų, kuri labai dažnai sakė – „jau aš tai ne bėgikė“, nebėgu, nemoku bėgti ir nenoriu.
Kūno kultūra buvo viena nemėgstamiausių pamokų, nebent tą pamoką šokdavome į tolį arba reikėdavo išlaikyti lankstumo normatyvus kažkodėl šitai patiko. O visi ištvermės ir greičio bėgimai buvo nemėgstamiausi. Kol vieną dieną patikėjau vyru, kad visi gali bėgti. Išmokus teisingos technikos bėgimą pamėgau.
Kitas žingsnis ir pirmosios OCR varžybos buvo Legion Run 2017 metais. Atsimenu žiūrėjau į tas rungtis ir kinkos drebėjo, bet įveikus visą trasą (ir kelias baimes) su vyro pagalba jaučiausi nuostabiai. Todėl į tolimesnes tokio tipo varžybas jau vykau nesiraukydama.
Kiekvienos varžybos tai varžybos su savimi, žinau kur bijau, žinau ko nenoriu, bet judėti pirmyn motyvuoja tas jausmas, kuris būna po to.
Tiesa būna, kad pasirenku nedalyvauti, o likimas vistiek sudėlioja viską taip, kad dalyvauti tenka. Taip buvo 2019 metais Bison Race varžybose, kur žadėjau būti tik svečias ir stebėtojas, bet teko gelbėti komandą ir dalyvauti, nes kitaip komanda neturinti merginos/moters savo komandoje būtų diskvalifikuota.
Dabar turiu tikslą pagaliau padaryti pati savarankiškai tą prisitraukimą…Tikiuosi labiau greičiau negu vėliau